137:1 Atje, pranė lumenjve tė Babilonisė, rrinim ulur dhe qanim, duke kujtuar Sionin;

137:2 mbi shelgjet e kėsaj toke kishim varur qestet tona.

137:3 Atje, ata qė na kishin ēuar nė robėri, na kėrkonin fjalėt e njė kėnge, po, ata qė na shtypnin kėrkonin kėngė gėzimi, duke thėnė: "Na kėndoni njė kėngė tė Sionit".

137:4 Si mund tė kėndonim kėngėt e Zotit nė njė vend tė huaj?

137:5 Nė rast se tė harroj ty, o Jeruzalem, e harroftė dora ime e djathtė ēdo shkathtėsi;

137:6 m`u lidhtė gjuha me qiellzėn, nė rast se nuk tė kujtoj ty, nė rast se nuk e vė Jeruzalemin pėrmbi gėzimin tim mė tė madh.

137:7 Mbaji mėnd, o Zot, bijtė e Edomit, qė ditėn e Jeruzalemit thonin: "Shkatėrrojini, shkatėrrojini qė nga themelet".

137:8 O bijė e Babilonisė, qė duhet tė shkatėrrohesh, lum ai qė do ta lajė tė keqen qė na ke bėrė!